Pranas Ancevičius - Varšuva–Vilnius, 1939 m. ruduo

Socialdemokratas Pranas Ancevičius (1905–1964) po 1926 m. perversmo atsidūrė emigracijoje. Baigęs Vilniaus universitetą ir apsigynęs disertaciją tapo vienu žymiausių Lenkijos sovietologų. 1939 m. ištremtas iš Vilniaus, gyveno Varšuvoje ir dirbo dienraštyje ,,Kurjer Warszawski“. Praleidęs karo pradžią vokiečių apsuptoje Lenkijos sostinėje, P. Ancevičiaus grįžo į Lietuvą ir įvykius Varšuvoje aprašė reportažų serijoje dienraštyje ,,Lietuvos žinios“.

Šiame laikraštyje pasirodė ir jo reportažai iš Vilniaus. Vėliau, kaip ,,Lietuvos žinių“ korespondentas, P. Ancevičius išvyko į Berlyną. Iš ten grįžo tik 1942 m. Po poros metų pasitraukė į Vokietiją, vėliau emigravo į Kanadą, kur apie 1958 m. pradėjo rašyti atsiminimus apie Antrąjį pasaulinį karą.

P. Ancevičiaus reportažai ir atsiminimai apie karo pradžią Lenkijoje paremti ne tik asmenine patirtimi bombarduojamame, artilerijos apšaudomame ir apsuptame mieste. Niūrų Lenkijos žlugimo vaizdą jam leido suvokti pažintys su aukštais to meto lenkų politikais ir visuomenės veikėjais.

Po dviejų dešimtmečių rašytuose atsiminimuose 1939 m. reportažus iš Vilniaus P. Ancevičius papildė tekstais, kurių anuomet nepraleido cenzūra, ir įvykių Kaune atsiminimais. Juose aprašomi susitikimai su daugybe to meto politikų, visuomenės veikėjų, rašytojų – A. Merkiu, A. Povilaičiu, M. Romeriu, K. Boruta, J. Paleckiu, V. Gustainiu ir kitais. Visi šie tekstai autentiškai perteikia tuomet Lietuvoje tvyrojusią artėjančios katastrofos nuojautą. Geriausiai ją apibūdina frazė, kurią padėkos mitinge Kaune už Vilniaus sugrąžinimą, P. Ancevičiui pasakė poetas Kazys Binkis: ,,Vilnius mūsų, o mes rusų“.